Problema, kurios neišsprendžia užrakintas seifas
Įsivaizduok seifą savo prieškambaryje. Kad ir koks geras užraktas, pats seifas jau pasako: čia yra kažkas vertinga. Kiekvienas, kas jį pamato, gali pareikalauti jį atidaryti – vagis, smurtaujantis partneris, pareigūnas patikros punkte. Vien šifravimas ir yra toks seifas prieškambaryje. Turinys apsaugotas, bet turinio egzistavimas skelbiamas visiems.
Paneigiama saugykla išneša seifą iš prieškambario. Padaryta teisingai, nematyti jokios dėžutės, nėra jokio dėžučių skaičiaus, ir nėra kaip įrodyti, kad jos apskritai yra. Reikalavimas „atidaryk likusius“ nepavyksta – ne todėl, kad jam pasipriešinai, o todėl, kad „likusių“ negalima parodyti kaip egzistuojančių.
Kaip veikia paneigiamas seifas
Kartu turi veikti trys savybės. Pirma, kiekvienas seifas nepriklausomas: kiekvienas šifruojamas raktais, gautais iš jo paties PIN kodo, rašto ar slaptafrazės, todėl vieno atidarymas nieko nepasako apie jokį kitą. Antra, nėra jokio registro: niekur nesaugomas seifų sąrašas, indeksas ar skaitiklis – pati programa nežino, kiek jų yra. Trečia, šifruotas tekstas atrodo kaip triukšmas: neatskleistas seifas neatskiriamas nuo nenaudojamų atsitiktinių duomenų – nei žmogui, peržiūrinčiam turinį, nei kriminalistiniams įrankiams.
Rezultatas apverčia įprastą atrakinimo ritualą. Sealby programoje PIN kodas neatrakina programos – jis pasirenka seifą. Teisingas PIN kodas atskleidžia savo seifą; bet koks kitas įvestas kodas atveria naują, tuščią seifą – lygiai taip pat. Net klaidingai įvestas PIN kodas neatskiriamas nuo visada tuščio seifo atidarymo, nes tai iš esmės tas pats dalykas.
Trumpa istorija
Idėja senesnė už išmaniuosius telefonus. Stalinių kompiuterių įrankiai – garsiausias iš jų TrueCrypt ir jo įpėdiniai – siūlė paslėptus tomus: šifruotą konteinerį kito tomo laisvoje erdvėje, kur du skirtingi slaptažodžiai atskleidžia dvi skirtingas realybes. Tyrėjai šią savybę įformino kaip paneigiamą šifruotę. Kas pasikeitė pastaruoju metu – tai, kur dabar glūdi rizika: asmeniškiausias įrenginys šiandien yra telefonas tavo kišenėje, ir būtent jį žmonės realiai verčiami atrakinti.
Kuo paneigiamumas nėra
Sąžiningos ribos, pasakytos atvirai. Paneigiamumas apsaugo duomenis ramybės būsenoje nuo patikrinimo. Jis neapsaugos tavęs nuo žmogaus, stebinčio, kaip vedi PIN kodą, nuo to, kad patvirtinsi seifo egzistavimą, ar nuo neužšifruotų kopijų kitur – sinchronizuotos nuotraukų bibliotekos, pokalbių gijos, atsarginės kopijos, padarytos dar prieš sukuriant seifą. Ir tai nėra pasiteisinimas laužyti įstatymą – tai būdas išsaugoti privatų gyvenimą privatų esant spaudimui, kuris neturėtų to lemti.