Du būdai, kaip planas nepavyksta
Palikimo planai nepavyksta viena iš dviejų krypčių. Per daug atviri: bendrinami slaptažodžiai, „šeimos“ debesijos aplankas, vykdytojas su nuolatine prieiga – privatumas išeikvojamas metais anksčiau, nei jo prireikia, o kiekvienas pridėtas žmogus – tai papildomas rizikos taškas. Per daug uždari: tobulas šifravimas, raktų niekur nėra, ir šeima pačiu netinkamiausiu metu susiduria su matematiškai užrakintu archyvu. Abu nepavykimai kyla iš to, kad tam pačiam mechanizmui pavedami du darbai – kasdienis privatumas ir vėlesnis perdavimas – kuriems reikia priešingų savybių.
Užklijuoto rakto modelis
Atskirk darbus. Kasdienis privatumas: šifruotas seifas, kurį gali atidaryti tik tu, kaip ir anksčiau. Vėlesnis perdavimas: seifo atkūrimo frazė – raktas, kuris atveria būtent tą seifą ir nieko daugiau – užrašyta, užklijuota ir laikoma ten, kur ją suras palikimo tvarkymo procesas: pas advokatą ar notarą, banko seife arba padalyta tarp dviejų žmonių, kuriais pasitiki dėl skirtingų priežasčių.
Reikiamos savybės atsiranda savaime. Kol gyveni, prieigos neturi niekas, ir tu gali pasakyti, kaip ta prieiga įvyktų – fizinis vokas, matomai atplėštas. Aprėptis – vienas atrinktas seifas, o ne visas tavo skaitmeninis gyvenimas. Panaikinti prieigą paprasta: perkelk turinį į naują seifą su nauja fraze, o senas vokas taip ir lieka popierius. Ir žmogui, kuris ją atsiima, techninių įgūdžių nereikia – frazė ir programos įdiegimas, o instrukcijos – voke.
Kaip tai įgyvendinti
Trys praktiniai žingsniai paverčia modelį planu. Parašyk instrukcijas žmogui, kuris bus sutrikęs ir neturės techninių žinių: kas yra šis vokas, kokią programą įdiegti, kaip įvesti frazę, kam skambinti, jei kas nors strigs. Vieną kartą savarankiškai repetuok atkūrimą antrame įrenginyje, kad žinotum, jog popieriuje užrašyta frazė tikrai veikia. Ir nustatyk metinį priminimą peržiūrėti seifo turinį – planas turėtų keistis kartu su tavo gyvenimu, o ne sustingti tą akimirką, kai jį sukūrei.